Kelias dienas prieš išvykstant į Ultra Trail Lago d'Orta trail bėgimą, kur manęs laukia 120 km su 7200 metrų vertikalaus pakilimo, man visai ramu. Startas jau šią savaitę, o man visiškai vienodai. Ramiai susidedu daiktus. Tai nei pirmas nei paskutinis mano bėgimas su triženkliu kilometražu. Šiame bėgime turiu tik vieną tikslą - gauti 6 ITRA taškus, o tam užtenka finišuoti per kontrolinį laiką. Šis bėgimas skirtas kitiems metams, tiksliau kitų metų planams. 2018-tais jau norėčiau drįsti dalyvauti UTMB loterijoje ir bandyt sudalyvauti toje vadinamoje trail olimpiadoje. Tam man reikia turėti surinkus 15 ITRA taškų per 3 varžybas. Turiu bele kiek finišuotų varžybų su 4 ITRA taškais, turiu vieną ir su 5, tai dabar metų pabaigai reikia dar vienų varžybų su 6 taškais ir tuomet bus tiek kiek reikia per tiek kiek reikia.
Šias varžybas jau buvau nusižiūrėjusi metų viduryje, bet nesiregistravau. Nusprendžiau, kad registruosiuos tik po Pasaulio 24 valandų čempionato, kai žinosiu kaip jaučiuosi ir ar galiu dar šiais metais ilgose varžybose startuoti. Po Pasaulio 24 valandų čempionato mano atsigavimas buvo toks ilgas ir nuobodus, kad realiai ir iki šiol nesibaigė. Nuo liepos iki rugsėjo vidurio beveik nebėgiojau - ir negalėjau, ir nenorėjau. Plačiau apie tai, kas ten buvo prieš, per ir po Pasaulio 24 valandų čempionato papasakosiu kada vėliau, o dabar užteks tiek, kad tas laikas buvo sunkus ir nei kiek nevedantis į priekį. Per tris mėnesius beveik nebėgiojimo praradau bet kokią "formą" ir vistiek neatsigavau.
Taigi dėl Ultra Trail Lago d'Orta sprendimą priėmiau likus keliom savaitėm iki varžybų. Rugsėjo gale - spalio pradžioje turėjau trail bėgimo savaitę Kipre, jos metu nubėgau 130 km su 5000 pakilimo ir tai buvo mano bandymas apsiprasti trail'e. Tada jaučiausi pakankamai atsigavusi, kad įveikčiau 120 km kalnuose su 7200 vertikalaus pakilimo per kartą. Apie jokius rezultatus negalvojau ir nesitikėjau - jau turiu pakankamai patirties ir proto, kad suprasčiau, kad visus metus nedirbus "ant pakilimo", paskutinius tris mėnesius išvis beveik nebėgiojus ir tik pradedant matyti kažkokius mažus prašviesėjimus po juodo persitreniravimo tikrai nebus jokių gražių rezultatų. Važiavau į šias varžybas nes buvau užtikrinta, kad įveikti šį kilometražą su tokiu pakilimu galiu.
Lietuvių šiose varžybose buvo itin daug. Įvairiose distancijose. Kažkur tarp 20-30 turbūt. Visgi, aš paskutinėmis minutėmis nusprendusi vykti, keliavau ir gyvenau atskirai, nes visi jau buvo viską susiplanavę. Šiaurės Italija yra puiki vieta keliauti įvairiai - tiek su kompanija, tiek solo. Man visai patiko keliauti solo. Pirmą kartą taip keliavau ir pripažinsiu, kad man visai patiko pačiai ir vienai spręsti kaip kas su mano kelione bus ir nejausti chebros kartais keliamos panikos besiruošiant startams :) Buvo smagu sutikti lietuvius varžybų centre, prieš startą, po finišo ir panašiai, bet kartais būti vienai man nėra problema (juk ultros metu irgi tenka būti vienai ir reikia mokėti tame jaustis komfortiškai). Kaip susidėlioti solo kelionę kad tai nebūtų finansinis šokas? Wizz skrydis į Bergamą pirmyn atgal 100 eur, kelionė iš Bergamo iki Omegnos su trim persėdimais (autobusas + traukinys + traukinys) trunka apie 3 valandas ir kainuoja 15 eur į vieną pusę. Stotyse viskas labai aišku ir paprasta, pilna appsų ir tinklapių kurių pagalba lengva susižiūrėti maršrutus ir kainas. Miestelyje apie 2 km nuo starto radau per AirBNB išsinuomoti kambarį ir viskas - kelionė suorganizuota greitai ir gan ekonomiškai, nes Šiaurės Italija tikrai patogi kryptis keliauti.
Pirmą kartą startuoju vakare. Startas 11:00 val vakaro. Man tai tiko ir patiko, nes pagaliau naktį prieš varžybas galėjau normaliai išsimiegoti. Trumpesnių trail varžybų startai dažnai būna anksti ryte, pvz 6:00, 5:00 ar 8:00 - tuomet starto naktį jau nelabai pavykdavo miegoti, nebent tik ramiai pagulėti, nes vistiek reikdavo keltis bent 2:00, kad laiku atsirasti starto vietoje. O dabar ramiai naktį išsimiegojau, ryte dar padariau darbų prie kompo, paskui ramiai susiruošiau ir iškeliavau į startą. Į startą keliavome kartu su Danguole. Abi gan ramios ir atsipūtusios atsiradome starto vietoje gan anksti ir turėjome pakankamai laiko nulįsti į kavinę ramiai pasėdėti. Aš pradėjau žiovauti. Nebuvau pavargus, bet vistiek sėdint šiltai kavinėje užsimaniau miego. Šios varžybos nebuvo skirtos rezultatui, taigi buvau pažadėjus sau, kad leisiu sau labai daug ką išbandyti naujo ir eksperimentuoti. Taigi likus pusvalandžiui iki starto užsisakiau espreso kavos. Negeriu ir nemėgstu tokio kavos koncentrato, bet kavinėje kur sėdėjom kitokios nebuvo. Pirmas eksperimentas nenusisekė - stovint prie starto mano pulsas "kalė" apie 120. Dar nei karto nebuvau mačius prieš startą savo pulso triženklio skaičiaus pavidalu, bet dabar jau buvo taip kaip buvo. Jaudulys tiek užkelti negalėjo, tai kad ramybės būsenoj mano pulsas ir taip buvo paaukštintas ir dar espreso vienu metu padarė taip, kad žiūrėjau į laikrodį ir sunkiai galėjau tikėti tuo ką matau. Kelis kartus perjungiau laikrodį, nes norėjau įsitikinti kad gal čia koks techninis "bugas", bet laikrodis kelis kartus perjungtas atkakliai rodė tą patį 120. Ne ką. Espreso prieš startus daugiau nebus.
5, 4, 3, 2, 1 - skaičiuoja itališkai ir paleidžia mus per naktinį Omegna miestelį į 120 km kelionę per kalnus. Varžybų profilį buvau išanalizavusi, o ir ant numerio jis buvo. Pirmoji įkalnė laukė iš karto 1000 metrų vertikalaus pakilimo. Prieš pačią įkalnę netgi kamštis buvo susidaręs, nes dalyvių daug, o išėjimas į įkalnę ir pati įkalnės pradžia gan siauri. Pirmoji įkalnė pakankamai stati, takelis siauras, judam visi vorele prisitaikydami prie greičio kuriuo juda minia. Kartais kažkas atsilieka ir praleidžia kitus, kartais kažkas pradeda labai veržti į priekį, bet daugiausia laiko tiesiog judam vorele ir tiek. Šioje įkalnėje yra visko - ir akmenų, ir žemės, ir šaknų. Per 7 kilometrus pakylam 1000 metrų į viršų ir atsirandame 1424 metrų aukštyje, kur laukia pirmoji maitinėlė.
Startavau su aukštu pulsu, o pirmoje įkalnėje vos judant pulsas pradėjo kilti gan stipriai. Porą kartų šoktelėjo iki 170, kuomet jau stabdžiau save, traukiausi į šalį ir "numušinėjau" pulsą. Tokie pulso šuoliai lėmė, kad pradėjo "užsidarinėti" skrandis, nes prie tokio pulso ne keista, kad skrandis nenusiteikęs ir net negali efektyviai dirbti. Žinojau, kad turiu numušinėti pulsą ir bandyt išgelbėti skrandį, kad jis "neužsidarytų" galutinai. Rečiau nei buvo planuota, bet kylant į pirmąją įkalnę visgi sugebėjau suvalgyti kelis Isogel geliukus, kurių skrandis neatmetė. Jie labai skysti, beveik kaip vanduo ir puikiai sueina tyomet, kai reikia skrandžiui "prakišt" maistą, kuris būtų kuo panašesnis į gėrimą. Bet toks kiekis kelioms valandoms yra stipriai per mažai. Bendrai paėmus į įkalnę lipau lengvai. Jei ne be reikalo kylantis pulsas ir to pasekoje supykęs skrandis, tai būtų buvę visai smagus įlipimas.
Pirmą kartą į ultrą iškeliavau su lazdomis. Turėjau Leki sulankstomas karbonines. Sulanksčius aš jų taip ir nebuvau per varžybas, nes kai kuriose nuokalnėse jos padėdavo, o lygumose tiesiog panešiau. Pirmą įkalnę su lazdom dar bandžiau atrasti ką kaip geriausiai daryti, bet kitose įkalnėse jau labai jomis džiaugiausi, o pabaigos be jų net nenorėčiau įsivaizduoti. Išvada viena - lazdos gėris ir reikia dar išmokti jas maksimaliai efektyviai panaudoti.
Po pirmosios ilgos įkalnės sekė lengva, netechniška nuokalnė, dar viena maitinėlė, paskui lengvas reljefo pabangavimas ir trasa parvedė atgal į Omegna miestelį - tą patį, kur mes startavome. Tai buvo 31-as kilometras, laiko kontrolės punktas, maitinėlė ir vėl trasa išvedė į kalnus. Grįžus į Omegną mano skrandis jau buvo beatsigaunantis, pulsas susinormalizavęs ir jaučiausi labai gerai. Pastebėjau, kad maitinėlėse susisuku gan greitai. Atbėgu jau išsitraukusi gertuvę jei reikia ją pildyti, atiduodu savanoriams kad pripildytų (o kam tai daryti pačiai, jei yra pakankamas kiekis savanorių galinčių ir norinčių tas gertuves užpildyti). Vienas pastebėjimas ir siūlymas dėl vandens papildymo - jei reikia papildyti gertuvę, tai vandenį iš jos reikia išpilti ir pripildyti nauju, kad būtų skanesnis, nes užsistovėjęs vanduo minkštose gertuvėse įgauna ne itin gerą skonį.
Daugumoje maitinėlių buvo vaisių, makaronų, sriubos, čipsų, sausainių, uogienės, dar kažko. Maitinėlių aprūpinimas buvo tikrai geras. Visko ten buvo - ko reikia ir ko nereikia.
Po grįžimo į Omegną trasa išvedė vėl į kalnus. Dalis pirmosios įkalnės buvo grįsta akmenimis, paskui prasidėjo žemė, paskui visai prie viršūnės buvo ir šiek tiek uolų su grandinėmis, bet labai nedaug. Taip, dar tamsoje pasiekiau Mazzocconne viršukalnę, esančią 1424 aukštyje. Šviesa ir brėkštanti diena mane pasitiko leidžiantis nuokalne daugmaž 45-tam kilometre. Labai norėjau pamatyti kaip švinta kalnuose, bet mano diena išaušo miške. Tiek to, gal kitą kartą. Buvau užtikrinta, kad antros aušros šioje trasoje aš nesulauksiu.
Realų nuovargį pradėjau jausti daugmaž 50-tam kilometre šliaužiant į stačią ir nuobodžiai nesibaigiančią Croce viršukalnę. Tai buvo aukščiausias taškas varžybose ir tai buvo 1640 metrų aukštis.
Kalnai nėra aukšti šioje Italijos dalyje. Bendrai varžybų trasą galėčiau vertinti kaip netechnišką. Daug žemės, vadinamojo "soft ground'o", kas daro trasą panašią į mums lietuviams įprastas trasas tik kad pakilimai ir nusileidimai kur kas ilgesni nei mūsiškiai po keliasdešimt metrų (geriausiu atveju). Žinoma, yra ir techniškesnių atkarpų, statesnių nuokalnių dalių su akmenimis ir šaknimis. Daug bėgimo miške ir sąlyginai nedaug atvirų erdvių su peizažais. Man net gaila, kad pirmosiose viršūnėse buvo tamsu, nes vėliau kai žiūrėjau nuotraukas supratau, kad gražių vaizdų nepamačiau nes buvo naktis.
Pajaučiau ką reiškia beveik metus nedirbti "su pakilimu". Pusmetį ruošiausi pasaulio 24 valandų čempionatui ir pakilimo nerinkau arba rinkau tik labai simboliškai treniruočių paįvairinimui. Bėgiojus lygumomis tikrai buvo sunku sulipti į 600 ar 700 metrų pakilimo kalvas, ypač į tas, kurios buvo statesnės. Nuo 50-to kilometro vargau įkalnėse, lenkdavo ten mane visi kas tik netingi. Nuokalnėse atsiimdavau. Kadangi nuokalnės dauguma buvo netechniškos ir nestačios, tai galėjau ten jaustis beveik kaip savo įprastoje aplinkoje ir paskubėti. Tik pačiose paskutinėse nusileidimuose pradėjau jausti vargstančius raumenis ir sąnarius, bet jokie aštrūs skausmai neatsirado. Nuokalnėse ir lygumose bėgti galėjau iki pat pabaigos.
Artėjant link 75-to kilometro, kur buvo didelė maitinėlė bei laukė "lauknešėlis", t.y. daiktai, kurios starte atidaviau, kad organizatoriai nuvežtų į šį punktą (vežė tik į šį punktą), jau tikrai vargau. Supratau, kad trasą įveiksiu, nebuvo net minčių kilę, kad galiu nefinišuoti ar netilpti į laiko limitą, nes iki laiko limito ribų dar bele kiek laiko buvo likę. Įkalnės jau mane žudė, bet jokių "ką aš čia veikiu?" ar panašių egzistencinių pasvaičiojimų nebuvo. Žinojau ko man iš šios trasos reikėjo ir nemačiau galimybių nepasiekti tų 6 ITRA taškų dėl ko ir atvažiavau. Buvo momentų, kai buvo labai liūdna, kad velkuosi įkalnėse ir negaliu varžytis ir paspausti, bet atsiminus, kad čia esu net "neišsilaižius" savo persitreniravimo ir be specifinio pasiruošimo, tai aprimdavau ir judėjau taip kaip išėjo toliau.
75-tam kilometre Arola miestelyje iš savo "lauknešėlio" pasikeičiau maikutę, pasipildžiau High5 geliukų atsargas kuprinėje, pavalgiau ir pajudėjau toliau. Buvau įsidėjusi ir batus, bet jų nekeičiau. Salomon Slab Wings8 soft ground puikiai laikėsi ant kojų, nebuvo sušlapę ir nemačiau reikalo jų keisti. Šis modelis labai tiko šiai trasai, nenorėjau likti be soft ground grip'o, nes kiti batai, kuriuos turėjau įsidėjusi buvo Salomon Slab Ultra - jų protektorius švelnesnis. Wings8 SG gerai atlaikė iki pat finišo ir nei karto nepasigailėjau, kad jų nekeičiau trasoje.
Jau žinojau, kad trasoje užtruksiu ilgiau nei 24 valandos. Nežinojau kas lauks po 24 valandų, nes niekada tiek dar nebuvau trasoje. Žinojau, kad ateis antra naktis ir jos nelabai laukiau, bet buvo aišku, kad ji neišvengiama.
Po Arola miestelio trasa persivertė į antrą pusę, didesnioji dalis pakilimo jau buvo surinkta ir žinojau, kad dabar teliko finišuoti. Pakilimai jau buvo trumpesni, nebe po 600 - 1000 metrų, o po 300-500 metrų. Tik paskutinis pakilimas prieš pat finišą mane neramino, nes laukė 600 metrų pakilimo, o paskui 900 metrų nusileidimo. Nusileidimo nebijojau, bet pakilimas gąsdino.
Antroji trasos pusė tikrai lengvesnė. Grįžtant trasa daug vedė per mažus kalnų miestelius su siauromis gatvelėmis, akmeninėmis bažnytėlėmis ir nenudailintais senamiesčiais. Maitinėlės būdavo tuose miesteliuose. Netgi bėgant miške galima buvo girdėti netoli esančio miestelio bažnyčios varpus mušant valandas. Bėgant naktį miške visiškai vienai tas varpų skambesys suteikdavo kažkokio jaukumo - visgi miestelis netoli. Tie maži kalnų miesteliai man buvo džiaugsmas ir atgaiva antroje pusėje judant link finišo. Man patinka aplankyti kalnų miestelius, o čia gavau visą ekskursiją po juos. Trasa pravedė pro gal 10 jų. Ir ne kur pakraščiais, o per centrus, aikštes, siauras gatveles. Naktį bėgant miesteliai miegojo, bėgau viena jų tyliomis miegančiomis gatvėmis, kurias apšvietė lauko žibintai arba mano galvos žibintas. Taip pribėgau iki Cesara - paskutinės maitinėlės prieš paskutinį 600 metrų pakilimą. Stovėjau maitinėlėje ir žiūrėjau į laukiantį pakilimą trasos profilyje ant savo numerio. Galvojau ir tai, kad aš aiškiai žinau, kad finišuosiu, bet kartu lindo įkyrios mintys, kad nežinau kaip reiks tą paskutinę įkalnę sušliaužti. Daugmaž kasantroje maitinėlėje buvo sultinio su makaronais. Aš jį valgiau ir labai nuo jo atsigaudavau. Dabar bevalgant sultinį pamačiau riekelėmis papjaustytą dešrą. Tokią gražios rausvos spalvos, kiek parūkytą, su lašinukais. Rūkyta dešra kaip ir nelabai tinkamas maistas ultros metu, nes jis yra sunkiai virškinamas ir didelė rizika, kad skrandis gali pasakyti "ačiū už dėmesį, bet mano pasirodymas baigėsi." Bet aš labai užsimaniau tos dešros. O kadangi buvau jau nusprendus, kad per šias varžybas galiu eksperimentuoti, nes vistiek nebus jokio rezultato, kurį galėčiau su eksperimentais sugadinti, tai prisirijau dešros. Taip ne vieną ir ne dvi riekeles, o gal 10. Ai tiesa, aš gi dar ir vegetarė. Na, turbūt buvau vegetarė. Bet faktas, kad skrandis senai atpratęs mėsą virškinti. Paskui dar čipsų prisirijau ir pajudėjau link paskutinio pakilimo. Po šio apsirijimo pradėjau suprast, kad paskutinę įkalnę įveiksiu elentariausio įveikimo būdu :) Skrandžiui nuo dešros nieko nenutiko, bet akyse nuo viso šio "šūdmaisčio" (rūkyta dešra, čipsai, sultinys iš pakelio) kokteilio tikrai prašviesėjo. Paskutinė įkalnė buvo emociškai ilga, labai ji man atsibodo. Daug kartų atrodė, kad ji jau baigiasi, bet nesibaigė. Visgi, kai eilinį kartą galvojau, kad tai bus trumpa lygesnė atkarpa, trasa pradėjo leistis ir leistis, ir leistis. Prasidėjo paskutinė nuokalnė.
Paskutinėje nuokalnėje jau jautėsi pavargę šlaunų raumenys ir keliai, bet visa ji buvo bėgama ir bėgau su džiaugsmu, kad jau finišuoju. Paskutiniai 4 kilometrai ėjo lyguma ežero pakrante atgal į Omegna miestelį. Miestelis ir finišas matėsi iš tolo. Jis traukė. Traukė 6 ITRA taškai dėl ko čia ir atvažiavau. Traukė mintis, kad kitais metais galėsiu dalyvauti UTMB loterijoje. Finišavau per beveik 27 valandas. Per vidury tiek tarp moterų, tiek bendroje įskaitoje. 16-ta ir 107-ta. Tikrai ne tie skaičiai, kuriais galėčiau džiaugtis, bet kaip be pasiruošimo ir neatsigavus po prieš tai buvusios ultros, tai bus gerai.
Labai neramiai laukiau kas bus po 24 valandų bėgimo. Ir nieko nebuvo. Tiesiog judėjau toliau. Finišavus buvau pavargus, bet jokių finišo ekstazių ar atsijungimų nebuvo. Pasėdėjau, pavalgiau, persirengiau sausais drabužiais ir pradėjau ieškoti kaip čia kokį Uber'į išsikviesti, kad nereiktų dar dvejų kilometrų pėdinti iki savo laikinų namų. Bet užsiparinau brausinti ir parėjau dar 2 km namo. Savo normaliom pavargusiom kojom. Ar labai sunku buvo? Na ir pati ultra ir po to dar namo pareit? Jautėsi kažkas. Bet tokių stiprių ir sunkių išgyvenimų kaip per pirmąsias ultras nei su žiburiu, nei su galingiausiu ciklopu šviečiant nerasčiau. Turėjau tikslą gauti 6 ITRA taškus ir nieko nesusitraumuoti, nes už savaitės reikėjo būti bent dalinai sveikai, kad vienas iš mano organizuojamų bėgimų "Laukinis trail Kauno marios" galėtų kokybiškai įvykti. Viskas pavyko. Žinoma, 6 ITRA taškų niekas už ačiū nedalina ir atidirbti reikėjo, tik ramiai šį kartą tiek fiziškai, tiek galvoje.
Dabar turiu tikslų atsigauti, išsilaižyti visus traumų ir persitreniravimų likučius ir pasiruošti artėjančiam sezonui. 2018-ti pas mane bus skirti trail'ui. Žinau ką koreguosiu treniruotėse, kai ką įvesiu naujo, kai ko atsisakysiu, bet apie tai vėliau.
Pačios varžybos tikrai puikiai organizuotos, gausus startinis paketas, trasa idealiai nužymėta. Trasa tikrai tinkama lietuviams nenorintiems gauti šoko dėl visiškai skirtingos dangos. Daug "soft ground'inių" atkarpų, bet kai kurie pakilimai tikrai statūs. Yra ir techniškesnių vietų, akmenų, stačių uolėtų nuokalnių atkarpų. Daug gražių kalnų miestelių yra trasoje. Viršukalnėse vaizdai gražūs, ypač jei jie pasiekiami prašvitus. Susisiekimas iš Lietuvos labai patogus ir sąlyginai nebrangus.
Geras rašyno stilius, labai malonu skaityti, tarsi nuotykių apysaka.
AtsakytiPanaikintiSuper. O kam tie Itra taskai? :)
AtsakytiPanaikinti