Ryga - Valmiera 107 km arba kontrolinės varžybos šalikelės pasauly

        Ryga - Valmiera 107 km varžybos buvo mano kontrolinis startas prieš pasaulio 24 valandų čempionatą, kuris vyks Belfaste Liepos 1-ą dieną. Tai nebuvo tos varžybos, kuriose man buvo svarbu pasirodyti geriausiai kaip galiu ar būti geriausiose formoje. Šiose varžybose turėjau savo tikslus ir jie buvo tokie: 1. Patikrinti kiek ir kaip galiu bėgti būdama be "teiperio", t.y. neplanavau mesti krūvių tris ar keturias savaites iki varžybų; 2. Išbandyti "darbą su suportu", t.y. kaip, kiek, kokiu mąstu maitinėlėse man gali padėti tiktai man skiriantis laiką žmogus; 3. "Nelūžt" nei fiziškai, nei psichologiškai nesvarbu kas nutiktų; 4. Pasitikrinti maitinimosi planą.
            Visi mano tikslai ir lūkesčiai iš šių varžybų buvo labai logiški, be jokios emocijos, netgi labai norėjau ir tikėjausi, ir stengiausi, kad emocijų varžybose būtų kuo mažiau. Norėjau likti "logiška" ir kontroliuot situaciją visą trasą, nes ultrose dažnai būna, kad logika "nusiėma", galva ir kūnas pavargsta ir ateini į ribinę stadiją, kai pradedama plaukti pasroviui ir žiūrėti kaip bus toliau, nes tikrai nežinai kaip gali būti. Taip nutinka įvairiais atvejais, tai gali būti stiprus nuovargis, bet gali būti ir netikėta trauma ar skrandžio problemos ar kt. ar viskas kartu, kai tenka susitaikyti, kad negali prognozuoti kas bus ir kaip jausies už 10 km ar už dvejų valandų ir belieka susitaikyti su tuo, kad nuo šiol viskas sprendžiasi čia ir dabar. Mano tikslas šiose varžybose buvo šios ribinės stadijos nepasiekti ir kontroliuoti situaciją visos distancijos metu. Esu buvusi ribinėse stadijose ne kartą per varžybas, žinau ką jos reiškia ir treniruojuos tam, kad ribinių stadijų nebūtų arba jos apsireikštų kuo vėliau.

        Džiaugiausi kad radau informaciją apie šias varžybas. Jos labai tiko man kontroliniam startui pagal laiką ir ilgį. Plius džiaugiausi, kad jos linijinės, o ne bėgimas ratais. Įsivaizdavau, kad tai privalumas ir bus lengviau nei bėgti tuos pačius besikartrojančius ratus kaip kad būna plento ultra varžybose.
        Ryga - Valmiera 107 km varžybų trasa driekėsi nuo Rygos Laisvės paminklo miesto centre iki Valmieros bažnyčios. Visa trasa plentu. Pradžiai viena iš Rygos gatvių, toliau keliais iki Valmieros. Tik trumpose atkarpose buvo dviračių ar pėsčiųjų takas šalia važiuojamosios dalies. Daugiausia teko bėgti kelkraščiu, o esant intensyvesniam eismui - šalikele, kur buvo žvyras.
         Varžybų startas numatytas vidurnaktį iš penktadienio į šeštadienį, t.y. Balandžio 01 dieną, 00:00. Bėgti teks visą naktį. Išsiruošėme kartu su Julium, kuris buvo mano pagalbininkas trasoje, į Rygą penktadienio vakarą. Kai startas vidurnaktį tai nėra reikalo kažkur nakvoti. Atvykstam kelias valandas iki starto ir yra pakankamai laiko eiti atsiimti numerį, persižiūrėti daiktus, pasitikslinti planus su dėl pagalbos trasoj, susiruošti ir dar ramiai pasėdėti prieš startą. Numerių atsiėmimas vyko Latvijos Universiteto patalpose, kur šilta, daug vietos ir visai šalia starto.
            Prieš pat startą jaučiausi palyginus ramiai. 100 ir ilgesnės distancijos yra visuomet tai, ką gerbiu ir ko kažkiek bijau, bet tai nebuvo tas startas, kur nežinai ko laukti ar labai svarbus. Žinojau, kad savo greičiu nebūsiu labai patenkinta, nes bėgu be poilsio periodo, kuris turėtų tęstis tris ar keturias savaites. Prieš šias varžybas krūvius sumažinau tik likus 4 dienom iki starto, nes dar prieš 5 dienas bėgau 32 km, ko tikrai nebūčiau darius, jei šiose varžybose turėčiau tikslą pasirodyti geriausiai kaip galiu. Tikslas bėgti pavargus buvo noras patikrinti ir suprasti kaip pasaulio 24 valandų čempionate tikėtina jausiuos nuo 50-to ar 70-to km. Vienintelis protingas dalykas prieš pat startą ką dar galėjau padaryti buvo nekeisti iš anksto suplanuotos varžybų taktikos. Šitą padaryti pavyko.

Mareks Galinovskis foto

       Starto šurmulys, naktinė Ryga, Latvijos himnas ir startuojam. Pasileidžiam bėgti lygiu ir tiesiu bulvaru. Žmonių iš viso startuoja 128, moterų 30. Pirmuosiuose kilometruose labai daug greitų, kurie lekia beveik dūsdami. Aiškiai matau ką lenksiu artimiausiuose keliuose kilometruose. Daugumoje atvejų taip ir buvo, bet buvau sau prižadėjus į jokias lenktynes pirmoje trasos dalyje nesileisti ir bėgti taip kaip suplanavau - pagal savijautą. Tikslas buvo bėgti komforto zonoje kuo ilgiau. Taip ir bėgau. Pirmuose kilometruose pro mane kaip pro stovinčią pralekia kelios merginos. Dalyvaujančių moterų sąrašą buvau patikrinus, žinojau, kad turiu 3-4 konkurentes, vienos iš jų 100 km ir maratono PB žymiai geresni nei mano, bet mano geresnis 24 h laikas, kita būna labai neprognozuojama trasose t.y. dažniausiai išrauna, bet paskui dažnokai lūžta ir keletas merginų su gerais maratonų laikais. Pabandžiau logiškai įvertinti merginas, kurios pralėkė pro mane - ar jos gali būti tarp tų 3-4 realių konkurenčių ir nusprendžiau, kad ne. Ramiai jas paleidau į priekį ir mintyse susilažinau su savimi, kad vieną pasigausiu per pirmus 5 kilometrus, o kitą per 10. Lažybas su savim pralaimėjau, nes vieną susigavau už dvejų, o kitą už 3 kilometrų. Abi bandė už manęs kabintis, bet buvau rami, kad ilgai nekabės, nes girdėjau jų garsų kvėpavimą. Jei žmogus pirmuose 10 ultros kilometrų jau garsiai kvėpuoja lygiam kelyje, tai jis jau savo ultrą "palaidojo", nes startavo per greitai ir greičiausiai tuoj stipriai sulėtės. Keletas detalių iš ko supratau ir nusprendžiau, kad mane lenkusios merginos nėra mano konkurentės. Pirma vienos merginos svoris, na ji turėjo aiškiai daug papildomo svorio, už mane mažesnė beveik visa galva, bet kokia 10 kg plius. Kitos merginos kuprinė tabalavosi taip lyg ji ją būtų pirmą kartą užsidėjusi ir nemokėtų užveržti diržų ar net nežinotų, kad tą reikia padaryti, kas reiškia, kad greičiausiai jei žmogus net nepabandė išmokti užsidėti kuprinės, tai nelabai supranta ką šioje distancijoje veikia. Logiški ir paprasti vertinimai. Be jokios emocijos. Kaip ir norėjau elgtis per šias varžybas - logiškai, be emocijų, šaltai ir apdairiai.

Mareks Galinovskis foto

Apie 10 km bėgam kol paliekam Rygą ir atsirandame paprastame, mašinų važiuojamame kelyje. Bėgti tenka kelkraščiu. Automobilių yra, bet jų tikrai nedaug. Tai tik ultros pradžia ir viskas lengva, linksma ir paprasta. Bėgu komforto zonoje. Iki pirmos maitinėlės 23 km. Tai ilgiausias šiose varžybose tarpas tarp maitinėlių, bet pradžioje jis tikrai nėra sunkus. Turėjau pasiruošus griežtą maitinimosi grafiką ir jo laikiausi. T.y. per pirmą pusvalandį turiu pradėti gerti - nors mažus gurkšnelius elektrolitų arba vandens, o High5 Isogel nusprendžiau, kad pirmoje trasos pusėje valgysiu kas 45 minutes, o antroje jei jau pradės sunkėti, tai kas pusvalandį. Plano laikiausi beveik iki pabaigos. Tik antroje pusėje po maitinėlės palikdavau 45 minučių tarpą, o paskui kas pusvalandį. Valgymą maitinėlėse "užskaitydavau" kaip vieną geliuką ir nuo maitinėlės pradėdavau skaičiuoti laiką iki kito valgymo.

         Iki pirmos maitinėlės ar net iki antros tarp dalyvių vyko tikra "rokiruotė". Aš tame tarpe pradėjau daug ką lenkti. Kai kurie vaikinai tuo buvo gan demonstratyviai nepatenkinti ir bandė būtinai vistiek pagreitinti ir mane aplenkti. Tokie pagreitinimai, kad aplenkti ultros pirmoje pusėje yra pradinukų arba išdidumo klaidos arba šiaip kompleksai ir jie baigiasi tik vienaip, t.y. blogai. Nei vienas iš pirmoje pusėje  besistengusių mane aplenkti nefinišavo anksčiau nei aš.
          Buvo kas bandė kabintis man už nugaros ir bandė bėgti per metrą ar pusantro nuo manęs. Toks kabinimąsis mane erzina. Gal reiktų išmokti nekreipti į tai dėmesio ir aš kurį laiką bandžiau. Visgi, nusprendžiau, kad nenoriu ir nematau reikalo kažką tempti kas savanaudiškai naudojasi mano greičiu ir niekam nebeleidau "kabėti man ant nugaros". Visiems, kas bandė kabintis man į nugarą atsisukau ir pasakiau, kad vietos yra pakankamai ir jei mūsų greičiai panašūs tai bėkime kartu ir padėkime vienas kitam. Taip dalį pirmos pusės trasos turėjau bėgimo draugų su kuriais kartu buvo visai smagu. Naktį kelias nebuvo stipriai apkrautas ir bėgti dviese šalikelėje buvo gerai.
           Bėgti naktį man nėra naujiena. Esu pratus bėgioti su galvos žibintu miškuose prie namų šaltuoju ir tamsiuoju periodu, bet bėgti visą naktį man teko kol kas tik vieną kartą. Jau buvau paskaičiavusi ir įvertinusi, kad tamsoje reiks bėgti apie 5-6 valandas, o po to pradės po truputį švisti. Susitarėme su Julium, kad jis manęs lauks trečioje maitinėlėje, kuri buvo 46-tam kilometre ir paskui sutiks visose likusiose maitinėlėse. Iki 46 km kaip ir nemačiau reikalo jam būti maitinėlėse, nes neturėtų man ten jokios pagalbos reikėti. Tikslas buvo kuo mažiau laiko sugaišti maitinimo punktuose. Pirmose dvejose maitinėlėse vandens atsargų pildyti man nereikėjo, sustojau tik labai trumpam atsigerti šiltos arbatos, pasiemiau į rankas bananų ir guminukų ir juos suvalgiau lėtai bėgant. Lėtas bėgimas kramtant vis greitesnis nei stovėjikas maitinėlėje. Visai nevalgyti kieto maisto per ultras aš negaliu, nes jei man ištuštėja skrandis mane pradeda pykinti ir darosi silpna.
         Trečioje maitinėlėje jau laukė Julius. Staigiai atidaviau jam pripildyti vandens ir elektrolitų į mano gertuves, o pati staigiai pribėgau prie stalo arbatos, bananų ir guminukų. Ateičiai žinosiu, kad geriau turėti iš karto paruoštas kitas dvi gertuves nei pildyti tas pačias. Pildymas užtrunka. Paprašau Juliaus sužiūrėti už kiek minučių artimiausia moteris trasoje, pasiemu bananų, keksiuką, guminukų į trasą ir dingstu iš maitinėlės. Kita maitinėlė 66-tam kilometre. Julius pravažiuodamas pro šalį informuoja, kad kita mergina į maitinėlę atbėgo už 12 minučių ir atrodė žvali. Tuo metu pagalvojau, kad reikalai dėl pirmos vietos ko gero spręsis iki artimiausios maitinėlės. Aš jaučiausi gerai ir tempo nelėtinau. 66-to km maitinėlėje viskas tas pats - pildomos gertuvės, aš geriu arbatą, paskui bananai, keksiukas, guminukai į rankas ir į trasą. Pakeliui į sekančią maitinėlę gavau iš Juliaus info, kad antra mergina atsilieka nuo manęs 20 minučių ir atbėgusi į maitinėlę atsisėdo. Dėl jos man jau buvo viskas aišku. Sekanti maitinėlė 77-tam kilometre.

Mareks Galinovskis foto

        Naktis jau buvo atsibodusi ir norėjau, kad prašvistų. Pradėjo po truputį švisti, bet aušra džiaugsmo ar naujo jėgų antplūdžio neatnešė. Brėkštanti diena išgynė nesuskaičiuojamą kiekį automobilių ir vilkikų į kelią. Pradėjo lyti. Pakilo vėjas. Pradėjo darytis sunku ir bėgimas jau nebebuvo komfortiškas. Trasa nebuvo lygi. Trasa buvo švelniai banguota, su nuobodžiomis ilgomis pasvirusiomis plokštumomis (nes kalvomis ar kalnais to neišeina pavadinti). Viso per trasą buvo 700 metrų vertikalaus pakilimo - tai nėra daug, bet tai taip pat jau nėra lygu.
       Vilkikai pradėjo erzinti, nes važiuodami pro šalį sukeldavo vėjo ir purvinos dulksnos gūsį, kuris blokšdavo nuo kelio ar šalikelės. Artėjant vilkikui būtinai reikėjo trauktis į šalikelę, o paskui dar tas gūsis su purvu. Tai išbalansuodavo bėgimą ir nervino. Reikėjo jau pradėti dirbti su savimi, kad mažiau nervintis dėl dalykų, kurių negaliu įtakoti. Kitas varginantis dalykas buvo automobilių signalai. Daug vairuotojų signalizavo ir mojavo, neva tai sveikino ir palaikė, bet kai tave signalizavimu "palaiko" kas dešimtas pravažiuojantis automobilis, tai eilinis kas 5 minutes pasikartojantis pyptelėjimas per valandą jau pradėjo stogą rauti ir rovė iki pabaigos.
          77-tame kilometre esančią maitinėlę pasiekiau jau išerzintom nuo pypsėjimų smegenimis ir kiekvienas sekantis PYYYP, PYYPYYP, PYYYYP, kaip vinis kalė į smegenis ir kėlė norą nusipurtyt kaip klausant išderinto smuiko džeržgimo. Mintyse negražiais žodžiais lydėjau "sveikintojus" ir norėjosi jiems klykti "shut up", bet logiškai mąstyti dar galėjau ir protas sakė, kad jie vistiek jokių mano tildymų negirdėtų, o rėkaudama aš tik be reikalo eikvočiau savo energijos likučius. Taigi, tik mintimis uždarydavau ausis eilinį kartą išgirdus PYYYP ir judėjau toliau. Nuo 77-to km jau prasidėjo darbas, jau nebuvo lengva, švelnios įkalnės jau švelnios neatrodė, bet norėjau kuo greičiau šitas varžybas baigti, nes buvo atsibodę kelias, lietus, vilkikai, automobiliai.
          Paskutinė maitinėlė buvo 94-tam kilometre. Iki reikėjo bėgti 17 km nuo ankstesnės maitinėlės. Šiame etape tai jau buvo daug. Atstumą skaidžiau dalimis: iš pradžių bėgau iki 80-to km, nes skaičius apvalus, gražus, paskui bėgau iki 87-to km, nes tada jau bus likę mažiau nei 20 km iki finišo, paskui bėgau iki 90, o paskui iki maitinėlės. Kai pradeda darytis sunku visuomet suskaidau atkarpas į mažesnes, nes taip lengviau. Atkarpoje iki paskutinės maitinėlės dar aplenkiau kelis bėgikus, juos lenkiant mintyse padėkojau, kad buvo mano "gaudymo objektai", garsiai nieko nesakiau, nes jie buvo pakankamai nelaimingi, kad juos lenkiu.

     Nuo paskutinės maitinėlės turėjau tikslą tiesiog kuo greičiau viską baigti. Maitinėlėje užtrukau minimaliai, neturėjau jokių minčių dėl prisėdimo ar pan. Nesiruošiau stipriai lėtėti. Kai liko 14 km iki finišo, tai žinojau, kad viskas per nepilnas dvi valandas jau baigsis. Pagaliau baigsis. Mačiau, kad esamą trasos rekordą galiu pagerinti. Bėgau iki 97-to km ir tada džiaugiausi, akd liko mažiau nei 10, tada iki 100, tada iki Valmieros ženklo. Per Valmierą dar reikėjo prabėgti apie 3-4 km, bet jau nereikėjo bėgti šalia kelio, jau buvo šaligatviai. Prie pat Valmieros man organizatoriai pasakė, kad artimiausia moteris atsilieka nuo manęs apie valandą ir aš jau garantuotai gerinu trasos rekordą. Dėl trasos rekordo ir pati žinojau, bet naujiena, kad pirmauju beveik valandą man nebuvo naudinga. Truputėlį aptingau ir šiek tiek palėtėjau. Tuo metu jau niekas nebepypsino, nes bėgau ne šalia kelio, o šaligatviu, trasos rekordas bus, moterų pirma vieta irgi bus, tai ko man čia spaustis dabar, koks skirtumas ar atbėgsiu keliom minutėm anksčiau ar vėliau. Kažką tokio tuo metu galvojau.
        Finišavus labai džiaugiausi. Viena, kad pagaliau tas kelias baigėsi, kita - kad toks jaukus, šiltas ir fainas buvo finišo sutikimas. Tradicija yra finiše paliesti Valmieros bažnyčios duris. Paskui sveikinimai, arbata, pyragai, interviu, vaikų sveikinimai, klausimai kaip sekėsi ir kokie įspūdžiai. Viskas buvo gerai. Organizatopriai pasirūpino viskuo - maitinėlėmis, dušais po bėgimo, buvo netgi poilsio kambarys kur buvo galima nueiti ant minkštų čiužinių pamiegoti laukiant apdovanojimų. Iš organizacinės pusės viskas buvo labai gerai suorganizuota ir taip pat buvo jauki ir šilta atmosfera finiše, kas ištrynė iš smegenų pypsėjimus. Laikas trasoje 10:31, tarp moterų pirma ir antra bei trečia vietos finišavo už 55 - 57 minučių, bendroj įskaitoj 14-ta iš 128 startavusių.
       Šios varžybos buvo keistos. Tai buvo kontrolinis startas su tikslais stipriai nelėtėti, tvarkingai prisižiūrėti maistą, elgtis logiškai ir "netrūkinėti". "Netrūkinėti" buvo psichologiškai sunkiausia ryte, kai prasidėjo vilkikų "dušai" ir "sveikintojų pypsėjimai", bet manau, kad man pavyko. Visus savo tikslus įvykdžiau, visą laiką kontroliavau situaciją, o ne aplinkybės kontroliavo mane. Nepriartėjau prie jokios ribos. Jei būtų reikėję būčiau galėjus bėgti dar, ir dar. Buvau susikaupus, žinojau, ką darau ir kodėl darau, tvarkingai sekiau maitinimosi laiką ir nei karto nebuvo "oi tai kiek buvo valandų kai aš praeitą kartą valgiau", truputį aptingau į pabaigą, nes nebemačiau reikalo skubėti (tas blogai, nes neturėjau sau leisti atsipalaiduoti). Visą trasą buvau susikoncentravusi į tikslą nepaleidžiant vėjais proceso. Viską padariau labai teisingai kaip ir norėjau ir kaip įsivaizdavau, kad turi būti pilnai kontroliuojamos varžybos. Ar man tai patiko? NE! Visai ne. Niekaip. Tai kažkoks žvėrinis bėgimas, gaudant kilometrus, laiką, žmones. Šaltas ir bejausmis bėgimas. Nepavargau tiek kad pradėčiau kažką spręsti, eiti ant ribos, kažką atrasti, nebuvo stiprių emocijų bėgimo metu. O man savotiškai patinka stiprūs išgyvenimai bėgimo metu. Čia jų nebuvo. Ar tai reiškia, kad mano trasos ilgės? Ko gero taip. Dar kartą įsitikinau, kad esu 100 + bėgikė, o plius 7 prie 100 man kiek mažai, kad ir be teiperio.

      Ką pastebėjau ir kas man atrodo svarbu. Pirma, tai maistas. Mano pagrindinis maistas buvo High5 Isogel. Pirmą pusę be kofeino, o antrą pusę su kofeinu. Per ultrą maistas turi būti kontroliuojamas, nežinau kodėl kartais žmonės bėga iki tol, kol valgyt užsimano, nes kai užsimano, tai jau būna kiek per vėlu. Antra - pagalba maitinėlėse tikrai padeda sutaupyti laiko ir suvokti išsidėstymą. Ačiū Juliui. Trečia - fizinis pasiruošimas salėje, o ne tik bėgant irgi svarbus. Kaip džiaugiausi, kad man per šiuos kilometrus ir per šį laiką praleistą trasoje taip ir nepradėjo stipriai skaudėti pečių, nugaros, pilvo. Paskutinį pusmetį įtraukiau į savo treniruočių planus ir įvairias treniruotes GetFit sporto akademijoje, pradedant funkcinėm treniruotėm lavinti balansui, baigiant joga, pilates ir mobility. Beje, joga ir mobility yra gėrių gėris atsistatant po ultros. Ir tai tikrai padeda.