Trail bėgimo savaitė Kipre - spontaniškai nerealus projektas

Sergej Lysionok nuotrauka

     "Savaitė kovo pradžioje saulėtame Kipre. Iki ir virš 200 kilometrų bėgte kalnais, lygumomis, uolomis, kalvomis tarp vėjo jėgainių, vaizdingomis salos pakrantėmis, išdžiūvusiomis upių vagomis, smėliu ir sniegu, miestų senamiesčiais, gynybinėmis sienomis, viduramžių pilies tuneliais ar antikinio miesto griuvėsiuose. Bėgimas šviečiant saulei, lietui lyjant ir sutemus naktyje kelią tarp uolų pasišviečiant galvos žibintais. Kartais ir po kelias treniruotes per dieną. Ir visa tai su šypsenomis ir pažinimo džiaugsmu. Tokia buvo trail bėgimo savaitė Kipre grupelei lietuvių nusprendusių saulėtąją šalį pažinti bėgimo ritmu."  Va taip pristačiau spaudoje mūsų kartu su Marija iš "Kelionių fėjos" spontaniškai suorganizuotą trail bėgimo stovyklą Kipre.  Manau, kad projektas visomis prasmėmis gavosi gerai, bet spaudos variante labai daug ko nėra. Nėra apie tai, kad net nežinojau ar galėsiu stovykloje bėgioti, nėra apie tai kaip mes juokingai ieškojome nesančio Pafoso senamiesčio, kaip ieškojome ir radom tankus, kaip pačią pirmą dieną iš pirmo bėgimo grįžome sutemus ir paskui juokavom, kad lempas tai jau visada reikia pasiimti ir kt. Taigi, mano skaitytojams - nuo pradžios :)

       Prieš daugiau nei mėnesį jau baigiant pagyti perštinčiam achilui vienos treniruotės metu pradėjau jausti lengvą pėdos skausmą. Atrodė nieko įpatingo, į menkus skausmus nesu pratus kreipti dėmesį. Sekančią dieną bėgiojant skausmas jautėsi, bet, atrodo, nei didėjo nei mažėjo, kol nesustojau pasitaisyti bato. Kai sustojau, pradėti bėgti jau nebegalėjau, iki namų paršlubavau beveik apsiverkusi iš panikos, kad kažkas labai blogo ir labai greitai nutiko. Pėdos skausmas buvo toks, kad negalėjau priminti. Taip, žinau, "patytę", "piariniai" marketingistai ne kartą man patarė rašyti tik apie tai kaip man visada nerealiai gerai sekasi ir rūpintis, kad kuo mažiau žmonių sužinotų, kad man būna sunku, kad aš kartais apsiverkiu per ultras kai jau viskas eina ant ribos, kad ir man kaip ir visiems normaliems žmonėms tenka gydytis traumas ir pan. Taigi, neklausau ir neklausysiu "patyrusių"  marketingistų ir savo blog'e būsiu atvira kiek man norisi. Nepritariu dirbtinių paveikslėlių piešimui ir "įvaizdžio kūrimui", man neįdomus tie, kurie save pateikinėja tik iš vienos kažkurios pusės, nes tai nėra tikra. O tai kas nėra tikra, negali būti įdomu. Nuoširdumas ir paprastumas net sudėtinguose dalykuose yra įdomu ir tikra. Jei yra pakankamai drąsos būti nuoširdžiai, tuomet tai ir yra pagrindinis, realus ir vienintelis galimas įvaizdis, o visa kita yra "pozos" ir niekai. Nukrypau :) Grįžtu prie traumos ir Kipro temos.



         Taigi, pėdai nutiko plantar fasciitis - bjauri ir ne taip greit išgydoma trauma, kurią, kaip ir visas traumas, gali lemti 1000 + 1 priežastis. Pradžioje gydytojai įtarė, kad gali būti stresinis lūžis ir nusiuntė pasidaryti rentgeno tyrimą. Dieną prieš rentgeno tyrimą gaunu iš Marijos - draugės iš "Kelionių fėjų" kelionių agentūros, žinutę. Žinutėj aiški idėja - yra kelios vilos Kipre už gerą kainą ir reikia padaryti trail stovyklą. Ir greitai - datos už mėnesio. Ups! Idėja man patinka, bet aš jau beveik savaitė kaip šlubuoju ir nebėgioju, o ir laiko likę labai mažai. Laiko mažai viskam - žmonėm susirinkti, traumai išsigydyti, apie Kipro trail takus info susirinkti. Bet idėja "kabina" labai labai ir nusprendžiam su Marija, kad galutinį sprendimą priimsime, kai bus aiškūs mano pėdos rentgeno rezultatai. Jei tai stresinis lūžis - stovyklos nebus, jei šiaip uždegimukas - tai jie per keletą dienų gali būti išgydyti (taip tuo metu galvojau). Rentgeno tyrimas stresinio lūžio nerodė.
       

       Skelbiame su Marija registracijos į stovyklą pradžią ir laukiam kas bus. Laiko nuo registracijos pradžios iki stovyklos - trys savaitės. Ne tai, kad nedaug, o beveik nėra. Pateikiam stovyklos idėją kaip bėgiminę-pažintinę, kur bus galima norint ir kilometrų "prisirinkti", bet ir Kiprą apžiūrėti ir krūvius paderinti pagal poreikį. Įsivaizdavome, kad tai bus  daugiau merginų išvyka į Kiprą, rezultate gavosi, kad iš merginų buvom trys (įskaitant mane ir Mariją).
          Aš gydžiausi traumą visaip kaip tik galėjau kuo greičiau. Visgi bėgioti negalėjau tris savaites, o pirmą kartą lengvai išbėgau tik likus 5 dienom iki skrydžio į Kiprą. Tikrai nežinojau kas bus stovyklos metu, ar galėsiu bėgti. Iš sporto akademijos "Get Fit" beveik neišlįsdavau - buvau ten kasdien ir dažniausiai po kelias treniruotes, o kad neprarasčiau dar ir cardio įdirbio, tai mindavau namie dviratį - velniškai nuobodu, bet rizikuot prarast cardio įdirbį buvo per daug gaila. Laiką, kurį buvau pratus praleisti bėgant, praleisdavau įvairiose treniruotėse, kurios tuo metu buvo tinkamos, kad neapkrauti skaudančios pėdos. Kai nebuvau treniruotėse, tai daug laiko "pratūnojau" internete nagrinėjant ką, kaip ir kur galima bėgioti Kipre.  Turėjau labai aiškią viziją kokių trasų noriu per trail bėgimo savaitę. Norėjau žmonėms parodyti kaip aš suprantu trail bėgimą, t.y. parodyti kasdien skirtingas trasas su skirtingais vaizdais, skirtingu gruntu, norėjau, kad būtų ir uolų ir biraus grunto, ir akmenų, norėjau, kad būtų skirtingas reljefas, skirtingas trasų techniškumas, sudėtingumas, norėjau būtinai ir tokių trasų, kur bėgti sunku ir be pakilimo, na ir žinoma turėjo būtinai būti ir "vertikalo rinkimas", t.y. vertikalus kilometras iš karto, o ne kalniuku aukštyn-žemyn, o dar prie viso to reikėjo, kad būtų įdomių vietų aplinkui ką verta būtų po treniruotės dar begrįžtant namo apžiūrėti. Žodžiu norėjau visko, daug ir iš karto ir būtinai, kad gražu būtų :) Su savo norais kukli nebūnu.

Sergej Lysionok nuotr.

     Norėti įdomių ir skirtingų trasų kiekvienai dienai nei karto nebuvus Kipre ir ten nebėgiojus buvo drąsu. Sėdėjau sulindus į Suunto Movescount esančias trasas ir ieškojau visokios info google. Trasų buvo galima rasti bet kiek, tik iš tų duomenų buvo sudėtinga suprasti kokio jos bus techniškumo ir vaizdingumo. Ir tada FB  chat'e apsireiškė Sergej su žinute apie tai, kad jis gyvena Kipre N metų, išmaišė visas ten esančias trail trasas ir jei reikia kokios info stovyklai apie vietines trasas ar bet kokios info apie Kiprą, tai jis gali viską papasakoti. Pora dienų "prakabėjus ant chato" su Sergej, trasų atsirado visokiausių, pagal visus mano nekuklius pageidavimus. Viena trasa "sukosi" aplink vienuolyną kalnuose, kita Turkijos pusėj prie Šv. Ilarijaus pilies, vertikalus kilometras vedė į trečią pagal aukštį Trodos kalnų viršukalnę, poilsinis bėgimas driekėsi netechniškoje banguoto reljefo vietovėje šalia begalės vėjo jėgainių, ilgojo bėgimo trasa vedė palei ypač vaizdingą pakrantę visai šalia vietovės kur gyvenome ir ten buvo rinkinys ko gero pačių įvairiausių paviršių, o pirmojo įvadinio bėgimo metu pasiekėme šaudymo poligoną su tankais.

Sergej Lysionok nuotr.

      Trail bėgimo savaitės Kipre pradžia buvo kovo 6 dieną, bet dalis mūsų nuskrido į Kiprą kovo 3. Visi, skridę anksčiau, išskyrus mane, dalyvavo Pafoso pusmaratonyje. Aš nebėgau pusmaratonyje dėl pėdos traumos, jau buvau pradėjus po truputį bėgioti ir nenorėjau duoti pėdai staigaus stipraus krūvio, taigi nusprendžiau prabėgti lengvą apžvalginį citytrail bėgimą po Pafosą kol kiti siautės pusmaratonyje.
      Pirmą dieną atskridę įsikuriam ir vakare būtinai gi reikia pabėgioti, pažiūrėti kokios pakrantės ir kaip čia viskas yra. Išbėgam vakare su mintim, kad vistiek daug nebėgsim. Daug ir nebėgom, bet kai pakrantėje pribėgome uolas pradėjome jom džiaugtis, bėgioti pirmyn-atgal ir truputį praradom laiko nuovoką. Sergej buvo perspėjęs, kad Kipre sutemsta greitai, na bet kad ten sutemsta TAIP greitai, na labai per greitai. Grįžom visiškoje tamsoje ir nuo pirmos dienos atsirado juokelis nesvarbu kur ir kuriam laikui išeinant iš namų: "o tai lempas ar pasiėmėt?".

        Dar iš vakaro prieš Pafoso pusmaratonį vaikštom po miestą ir ieškom senamiesčio, na tokio tikro su siaurom, kreivom akmeninėm gatvelėm, mažais nameliais, nes vistiek gi savaime suprantama, kad toks senamiestis turėtų būti. Žiūrim visaip ir visur į visokius offline'ninius ir kt. žemėlapius ir mums rodo, kad stovime senamiesčio viduryje, o mes aplink matom kažką panašaus į mūsų Vilniaus naujamiestį tik su truputį mažesniais namais. Nusivylę sulendam į visai neįdomią nesančio senamiesčio kavinę ir vis dar įsivaizduojame, kad senamiesčio dar neradom. Taip mes Pafoso senamiesčio ir neradom, nes tokio, kaip mes jį įsivaizdavom, tiesiog nėra, bet apžiūrėjome mieste keletą įdomesnių senesnių bažnyčių, pilies likučius prie jūros, o sekančią dieną išvažiavome į mažą miestelį priekalnėse, kur radome visus mums rūpėjusius senamiesčio atributus ir eilinį kartą persivalgėme.

       Kovo 6-tą - pirmą stovyklos dieną prieš pirmą treniruotę visi susėdam susipažinti, trumpai papasakoti apie save. Aš kai kuriuos žmones jau žinau, kai kurių - ne. Apie kiekvieno bėgimo pajėgumus preliminariai jau žinojau, dabar pasitikrinu informaciją ir stengiuos suprasti kokie jie kaip žmonės. Aišku viena - visi labai skirtingi tiek savo bėgimo patirtim, tiek ir lūkesčiais iš stovyklos, tiek ir charakteriais. Susitariam keletą dalykų, pvz, kad stovykloje neturi būti jokių "matavimųsi" - kiekvienas bėga tiek, kiek kiekvienam reikia ir nesvarbu kiek bėga tas ar anas, ar aš. Susitraumavusių dydvyrių man stovykloje nereikia, kurie "papostintų" kiek galingų kilometrų nubėgo per savaitę, o paskui mėnesį gydytųsi traumas.
       Pirmą treniruotę išbėgame pakrante šalia namų (gana greitai vilą, kurioje gyvenome pradėjome vadinti "namais"). Lempas pasiėmėme :). Žinojom, kad daug maž 10 km nuo mūsų namų yra poligonas su senais tankais, kurie naudojami įvairiose pratybose kaip taikiniai. Tie, kurie pasiryžę "rinkti" didesnę kilometrų bazę, žinoma, kad nori pasiekti tankus.

        Pradžiai bėgam keliuku palei jūrą, paskui prasideda uolos. Uolos neįprastas ir nelygus paviršius, bėgame lėčiau, bet uolos gerai - prasideda skirtinga danga, kas yra vienas iš mano numatytų stovyklos tikslų - pažinti ir pabandyti bėgti ant kuo skirtingesnės dangos. Tarp uolų sutinkame pirmą ir paskutinę gyvatę. Ji nuo mūsų pabėga. Dalis žmonių sukasi atgal, kiti juda link tankų. Jau temsta, bet mes turim lempas ir mums kas. Bėgant tarp uolų aš nepastebiu ir įsipainioju į spygliuotą vielą. Pirmas stovyklos kraujas - gerai, kad jis mano :) Panašu, kad šioj situacijoj aš pati mažiausiai išsigandau. Išsipainioju iš vielos ir bėgam toliau, o aš periodiškai nusivalau kraują nuo kojų. Vėliau dar ne kartą bėgiojau kruvinom kojom, nes Kipro kalnuose yra daug aštrių augalų, o mano oda labai plona. Paskutinę stovyklos dieną netgi gavau "komplimentą": "Tavo kojos atrodo tragiškai". Juokiausi beveik iki kritimo, bet realiai taip ir buvo :)
      Tankus radom beveik temstant. Man buvo smagu žiūrėt kaip bernai džiaugiasi radę tankus. Fotografuoja iš visų pusių, apžiūrinėja, užsiropščia ant tanko, nušoka žemyn, džiaugiasi. Kiek laimės gali suteikt tankai :) Grįžom tamsoj, vakare visi gyvybingi ir pasakojasi įspūdžius vienas per kitą. Žinau, kad antroj savaitės pusėj jau bus kitaip....

       Antrą stovyklos dieną judam link Staravouri vienuolyno, kur yra vietinė 10 km varžybinė trasa. Kalnai ten neaukšti, tiksliau netgi labiau ten priekalnės nei kalnai, bet trasa buvo tokia xtreeme iš karto. Daug biraus grunto, kuris važiuoja iš po kojų kylant į kalną, o aš jau nekalbu, kas darosi leidžiantis žemyn. Vietomis labai statu, kad net virvės įrengtos. Teko ropoti ir keturiomis, kabinantis nagais ar tuo kas iš jų liko :) Tai buvo trasa, kuri labai aiškiai iliustravo mano frazę, kad trail'as lakuotais nagais nebėgamas! Daliai žmonių - lengvas kultūrinis šokas nuo tokios trasos iš pat pradžių, bet aš tyliai ir garsiai džiaugiuosi, kad viskas yra labai gerai ir visi gauna "paragaut" tikrai labai skirtingos dangos. Tokiomis biriomis ir stačiomis trasomis, kur į kai kuriuos pakilimus keturiomis, o nuo kai kurių nusileidimų ant užpakalio, gal ir nesinorėtų kasdien bėgioti, bet susipažinimui su trail įvairove buvo labai sveika. Paskui prie jūros maudytis, namo ir vakare nerimstantiems recovery bėgimas prie namų.

        Trečią dieną pas mus vertikalus kilometras, kuris pasiekiamas per 7 km kopimo į nesibaigiančią įkalnę. Kopėme į trečią pagal aukštį Trodos kalnų viršukalnę. Aukštyn ir aukštyn. Čia jau pradeda skirstytis dalyvių pajėgumai ir ne visi lipa iki viršaus ir ne visi lipa vienodu greičiu. Kylant aukštyn takelis dingsta ir lieka birūs laisvi akmenys, o paskui iki viršūnės vien uolos. Yes, vėl skirtinga danga! Vieni kitų palaukiam ant kalno, išsidžiaugiam, kad užlipom, prisifotografuojam ir žemyn. Labai pradeda matytis dalyvių stipresnės ir silpnesnės pusės - kas geriau juda uolomis, kas geriau "ima" techniškas nuokalnes, kas geriau pasireiškia kopime ar netechniškose ir ne itin stačiose nuokalnėse. Susigaudom vieni kitus prie mašinų ir šį kartą jokiu būdu ne namo. Lekiam apžiūrėti krioklių ir pabėgioti ant sniego ant Olimpo kalno.

        Dūkimas ant Olimpo kalno (aukščiausia Kipro viršukalnė) ant sniego buvo kažkas tokio. Buvo daug daug laimės, juoko, šiek tiek apsimėtymo sniegu, daug cypimo visu greičiu leidžiantis žemyn. Šitaip nuoširdžiai juoktis gali tik drąsūs žmonės. Labai džiaugiuosi grupe. Kipre buvo šilta, bėgiojom trumpom rankovėm ir džiaugėmės, kad nėra pliurzės ir sniego kaip Lietuvoje, bet daugiausiai džiaugsmo ir matomos laimės suteikė būtent bėgiojimas ant sniego. Buvo kažkas tokio: "jėėė, mes radom sniegą!" Tuo metu pagalvojau, kad tokio džiaugsmo nesu mačius plente ir neįsivaizduoju situacijos, kurioje plentas galėtų suteikti tiek džiaugsmo kaip saujelei pakankamai pavargusiu trail'ininkų suteikė pasibėgiojimas ant sniego aukščiausio kalno viršuje. Po sniego džiaugsmo grįždami namo užsukom dar į kalnų miestelį su siaurom gatvelėm. Vaikštant po tokius kalnų kaimelius su siaurom gatvelėm jaučiuosi labai savo vietoj, lyg turėčiau tenai būti. Grįžtam vėlai, aš dar primenu apie recovery. Dalis žmonių galvoja, kad juokauju, bet ne. Visi jau ramesni, mašinoje grįžtant namo visi tylesni, namie tylesni, visur tylesni.

         Ketvirta diena pas mus atstatomojo bėgimo diena. Išvykstame į neloti nuo namų esančią banguoto reljefo vietovę su begale vėjo jėgainių ir dvi valandas bėgiojame kas sau kaip nori kokiu nori greičiu ir maršrutu ir už dvejų valandų susitinkam prie mašinų. Visiška laisvė kiekvienam. Tikslas, kad tempas visiems būtų patogiai lengvas. Danga smulkių akmenų, netechniška, tikras relax bėgimas. Visi pasiskirsto pagal sau patogius greičius, susiformuoja grupelės, vietovė gan atvira ir nuolat vieni kitus matom, susimojuojam arba susibėgam prie kurios vėjo jėgainės. Šis bėgimas buvo kiek improvizuotas, nes vietovė, kur turėjome tikslą bėgti buvo uždaryta dėl joje vykstančių karinių pratybų, taigi sustojome pirmoje pasitaikiusioje aikštelėje ir paleidome visus "laisvai ganytis". "Laisvas ganymąsis" pasiteisino :) O karinių pratybų garsai (visokie sproginėjimai) tolumoje buvo tam tikra atrakcija. Grįžtant atgal dar sustojame prie druskos ežero pažiūrėti į flamingus. Pakeliui namo dalis ekipažo miega. Miega tie, kurie "renka" daugiausiai kilometrų. Aš tarp tų miegančių. Kilometrai daro savo.

      Penkta diena pas mus išeiginė. Nėra suplanuotas joks bėgimas. Bet dar prieš kelias dienas mums su Marija kirba mintis, kad per išeiginę dieną verta nuvažiuoti į Turkijos pusę ir apžiūrėti Famagustą - miestą su senovinių gotikinių bažnyčių likučiais, senamiestį juosiančia gynybine siena bei apleistu ir lankytojams uždraustu buvusiu kurortiniu rajonu Varosha, kuris dabar atrodo kaip vaiduoklių miestas. Visa grupė sutinka važiuot į Famagustą, o "kiprietis" Sergej dar pataria, kad visai netoli nuo Famagustos yra antikinio miesto Salaminos likučiai, kuriuos galima apžiūrėti. Taigi, nuspręsta - per išeiginę imam Turkijos dalį, o jei jau būsime miestuose, tai aš siūlau vietoj pasivaikščiojimo išbandyti "apžvalginį citytrail" bėgimą - visiškai lengvo tempo bėgimą mieste stojant kiek nori ir kur nori ir bėgant kur atrodo įdomu ir kur akys veda. Kilometrai ar laikas tokiam bėgime nieko nereiškia.

       Visiems pasakiau, kad per išeiginę yra galimybė arba "pacitytrail'int" ir tuomet ryte būt pasiruošusiems su bėgimo apranga arba pasivaikščiot po Famagustą, tuomet apranga nebėgiminė. Ryte radau visus su bėgimo apranga. Labai lengvu tempu apibėgom Famagustos senamiestį, kuriame autentikos buvo kone daugiausiai iš mano matytų didžiųjų Kipro miestų. Keistai atrodė kai kurios gotikinės bažnyčios perdarytos į mečetes. Bėgiojome gatvelėmis tarp senų pastatų, lydimi kartais pasipilančio trumpo lietaus, lakstėm ant gynybinės sienos  - iš ten gerai senamiestis matėsi, nubėgom iki uždrausto apleistojo Varosha rajono. Varosha nuo lankytojų uždaryta, bet nuo apsauginės tvoros su ženklais nefilmuoti ir nefotografuoti matosi kažin kur į tolį palei jūrą besidriekiančių apleistų viešbučių virtinė su apleistais tilteliais į jūra ir nusipurvinusiais gultais pakrantėje. Keista vieta, bet verta įtraukti į pažintinį maršrutą.

       Po Famagustos judam į antikinio miesto Salaminos likučius. Apibėgame ir antikinius griuvėsius. Lėtai, ramiai, sustojant bet kur, bet kiek ir besifotografuojant. Kartais net kyla klausimas ar čia bėgimas, nes nepalaikomas nei joks konkretus tempas, nei pakilimas renkamas, tik bėgt, stot, žiūrėt, fotografuot ir iš naujo. Bet tai bėgimas ir nepastebimai visiems "susirinko" 15 km. Po Salaminos apžiūros susinešam atsivežtą maistą ant liepto prie jūros ir valgom. Lietaus šuorai jau pasibaigę ir šviečia saulė, visi aptingę ir pavalgę snuduriuoja ant lieptelio. Tyla ir jūros ošimas. Saulė pasislepia ir visi nuo lieptelio traukiam į mašinas ir namo. Rytoj ilgasis. Jo didenybė ilgasis. Vakare dar recovery. Iš vakaro belaukiant ir bedėliojant paskutinius ilgojo bėgimo akcentus man jau žvilga akys ir šypsena savaime randasi vien galvojant apie artėjančius 50 km. Ilgasis buvo 50 km, 33-38 km ar apie 20 km. Taip buvo suskirstyta pagal dalyvių norus ir pajėgumus. Aš labai laukiu savo 50 km, nes per pėdos traumą, kurią gydžiausi beveik mėnesį jau buvau labai pasiilgus ilgųjų bėgimų - to nuovargio ir ilgo buvimo ant kojų.

Sergej Lysionok nuotr.

      Mūsų ilgojo trasa ėjo palei vaizdingą pakrantę pro miestelius, urvus, kalną, koplytėles. Trasa driekėsi takais ir visiškomis bekelėmis, visokiausio tipo uolomis - lygiomis ir aštriomis, korėtomis kaip įsivaizduojamas mėnulio paviršius, buvo ir medinių pajūrio takų ir netgi šiek tiek plento. Buvo laukinių pakrančių, kur gali pasijausti vienas žemėj ir kurortinių miestelių takų. Oras kaip ir danga per mūsų ilgąjį buvo visoks. Ir saulė švietė, ir vėjas pūtė, ir lietus lijo, ir viskas pasikartojo po kelis kartus.
        Per ilgąjį iš karto susitarėm, kad bėgame kiekvienas sau tinkamu tempu ir pagal tinkamus tempus savaime susidėliojo grupelės. paskyrėme "taškus", kur būtinai visi susitinkam, o paskui tęsiam savo bėgimą tiek kiek reikia kokiu reikia tempu. Trasa labai aiški - palei pakrantę, stipriai nuklysti nėra kur.

Sergej Lysionok nuotr.

       Mūsų ilgasis buvo per kovo 11-tą, tai kaip gi be himno ant kalno. O koks himnas be trispalvės? Pirmas mūsų bendras susitikimas per ilgąjį bėgimą buvo numatytas ant vienintelio trasoje esančio kalno. Ten buvo tikslas išsikelti vėliavą ir sugiedoti Lietuvos himną. Stipriam vėjui ūžaujant ir plevesuojant trispalvėj Kipre ant kalno mes giedojom Lietuvos himną. O paskui juokavome, kad kaip turkai pasiimsim dalį Kipro, nes mums čia gal ir visai patinka. Atvarėm, išsikėlėm vėliavą ir mūsų.
       Judam toliau, sekantis susitikimas už daugmaž 15-20 km pakrantės miestelyje. Pakeliui buvo visko - įspūdingo grožio uolų, paplūdimių, cemento klampumo molio, siaurų pažintinių takelių. Visur buvo labai gražu.

Sergej Lysionok nuotr.

       Per ilgąjį buvo atkarpų kur buvo galima pasirinkti ar bėgti tiesiau į tikslą takeliu ar paklaidžioti ir patyrinėti uolas. Čia vėl žmonės pasiskirstė ne tik pagal pajėgumus, bet ir pagal norą tyrinėti ir bėgte kolekcinuoti įspūdžius. Man trail bėgimas ir yra pirmiausia įspūdžių kolekcinavimas. Tas džiaugsmas atradus kokią gražią atodangą, įlanką, vaizdą ar uolą, o nuo tos uolos žvilgtelėjus aplinkui ir kabinantis už idėjos "o dabar varom ten, nes ten atrodo irgi gražu", tas atradimo džiaugsmas yra "dopinguojantis".
         Susitikome pakrantės miestelyje ir ten buvo vieta nuo kurios jau reikėjo suktis ir grįžinėti atgal. Buvo galimybė grįžinėti panašiu keliu kaip ir atbėgome vaizdingomis pakrantėmis arba žvyrkeliais tiesesniu keliu. Visi renkasi geriau jau "kartoti" pakrantes.

Sergej Lysionok nuotr.

       Namie atsirandame visi skirtingu metu. Visi pavargę. Visi bėgo savo ilguosius. Kas 21 km, kas 38 km, kas 50 km. Laikas, praleistas ant kojų, pas visus ilgas, nes tyrinėjom uolas, kur viskas sulėtėja, bendravom, himną giedojom, juokėmės valydami molį-cementą nuo batų ir radom įspūdingų vaizdų.
       Namie visi pavargę, tylūs ir ramūs. Panašu, kad pasiekėm tą  pavargimo ir susibendravimo lygį, kai sėdėti visiems kartu tyloje yra jauku ir gerai. Kalbos mažėja, tuylos daugėja. Ilgasis įneša daugiau tylos. Recovery bėgimo vakare jau nebuvo. Tą dieną jo nebereikėjo. Ramu. Visiems.
       Paskutinę dieną važiavome į Turkijos pusę apžiūrėti Šv. Ilarijaus pilies, apibėgti ratuką aplink pilį ir paskui aplankyti šalia esantį Kirėnijos miestą.

         Pilį apžiūrime visi, bet bėga paskutinę dieną jau nebe visi. Ilgasis pasiėmė savo :) ir geriau nebėgt paskutinę dieną, nei paskui gydytis traumas. Ratukas aplink pilį yra mums dar nebėgtuose kalnuose Turkijos pusėj. Ten kalnai šiek tiek kitokie nei Kipro dalyje. Šiek tiek žemesni, šiek tiek žalesni, bet uolėti ir uolos matosi iš arčiau. Gavome džiaugsmo leistis žemyn išdžiūvusio upelio vaga. Ten buvo statu ir techniška ir labai vertinga dar vienos naujos dangos patirtis. Nuo kalnų matėsi jūra ir pakrantės miestas. Pakeliui prabėgome mažą kalnų miestelį su siaurom akmenuotom gatvelėm. Paskutinis bėgimas Kipre. Ir keista ir kartu visiems jau užtenka. Pilnai užtenka. Po bėgimo ledai, Kirėnija, namai. Darome stovyklos uždarymą, susėdam ir visi smagiai sau nurimstam. Visi pavargę. Kas pririnko 200 su viršum km, kas 150, kas 120, kas iki 100. Visiems tai savi dideli skaičiai. Trailo pažinimo skaičiai. Bėgimo džiaugsmo pažinimo skaičiai. Aš juokauju ir sakau, kad man jūs visi labai faini ir buvo nerealiai geras laikas kartu, bet dabar aš noriu jūsų bent tris dienas nematyti :) Visų, su visais jų niuansais pasiilgau jau po kelių dienų. Labai įdomi grupė susidarė. Visi labai skirtingi, visi gan stiprių charakterių, skirtingų charakterių, visus anksčiau ar vėliau matau ultroje ;) (pirmą ar nepirmą kartą).
        Pabaigai kelios trail bėgimo savaitės dalyvių mintys praėjus kelioms dienoms po stovyklos:
Marija (organizatorė): "Kelionės ir bėgimas yra mano aistra. O kai jos susijungia - gimsta bėgimo kelionės. Bėgimo klubai dažnai rengia stovyklas savo klubo nariams. Tačiau, ką daryti tiems, kurie, kaip aš, nepriklauso jokiai bėgimo organizacijai? Rinktis mūsų stovyklą” - šypsosi viena iš bėgimo savaitės Kipre iniciatorių Marija Pipiraitė - Grumbinė. “Mus jungia ne klubo pavadinimas, o noras bėgti ir pažinti.  Norisi naikinti klišes, kad bėgimas - neišvengiamai  stadionas, "pompa", rutina. "Bėgti ir pažinti" (kitą šalį ir save) - toks yra mūsų rengiamų stovyklų šūkis ir savaitė Kipre
buvo tokia dinamiška ir kupina atradimų. Neįsivaizduoju, kaip galima bėgimą vadinti nuobodžiu,
kai nei vieno nubėgto kilometro nėra vienodo. Nuolat keičiasi peizažas: kalnus keičia jūra,
miestų tvirtoves - kriokliai ir malūnai. Bėgome skirtingomis dangomis - kalnais, uolomis, jūros
pakrante, akmenims grįstomis miesto gatvelėmis ir net sniegu! Gera sugrįžtant sulaukti
klausimo: "Kur ir kada bus kita stovykla?" Tada supranti, kad laikas skelbti naujus mūsų su
Viktorija  planus. Jau netrukus.”
Mano: "Man patinka bėgti – daug, visur, ilgai, dėl to ir esu ultramaratonininkė. Bėgant daug ką
atradau ir vis dar atrandu – naujus vaizdus, nematytus takus, šalis, žmones, net savo požiūrio
“kampus”. Norėjau projekto dalyviams parodyti koks įvairus, įdomus ir nemonotoniškas gali būti trail bėgimas. Manau, tai pavyko. Trail bėgimas nėra vien tik kopimas į kalną, tai kur kas daugiau – tai pirmiausia atradimas, pažinimas ir laisvė bėgti kur nori. Labai džiaugiuosi projekto dalyviais, kurie būdami labai skirtingi tiek savo charakteriais, tiek ir bėgimo pajėgumais buvo vieningi, draugiški ir palaikantys vieni kitus. Smagu atsiminti kaip vieningai per kovo 11-tą giedojome Lietuvos himną užsiropštę ant kalno ir išsikėlę trispalvę. Trail bėgimas savo žavesiu suvienijo visus. Labiausiai man patiko stebėti kaip jie įsimyli trail :D“
"Naujokas" Jonas: "Gražūs gamtos vaizdai trail bėgime užgožia fizinius sunkumus ir rezultatai kalba patys už save”.
Renata: “Tas naujas bėgimo jausmas man asocijuojasi su šypsena ir laimės pojūčiu, nes bėgantys žmonės tokie laimingi, kai mintys ir kūnas atsiskiria nuo “realybės”.”
Antanas: "Labai smagu buvo pamatyti ir bėgant patyrinėti tiek laukinį Kiprą – kalnus, sniegą, raižytas pakrantes, tiek miestus ir senovinius griūvėsius. Kompanija pasitaikė šauni, niekada neatsisakydavo nusukti į šoną ir pažvelgti nuo dar vienos uolos į jūrą arba užsiropšti ant dar vieno kalno.”
Donatas: "Trailas kaip IT priežiūra yra nenuspėjami.”
Ir "kipriečio" Sergej mintys, kuris žinojo viską apie Kiprą, nes ten n metų gyvena, padėjo surinkti visas trasas ir beveik visas dienas prabėgiojo su mumis: "Kipre gyvenu jau 6 metus ir jis po truputį tampa mano antraisiais namais. Čia atsirado ir mano meilė bėgimui. Tačiau po kalnus iš lietuvių aš vienintelis bėgioju. Todėl man buvo ypač malonu sužinoti, kad grupelė lietuvaičių atvyksta į Kiprą. Norėjau, kad jie pamiltų salą taip kaip aš ją pamilau, kad prasibėgtume pačiomis gražiausiomis pakrantėmis ir kalnais. Manau man tai pavyko. Grupė buvo šauni, labai malonu buvo pažinti vienas kitą, išgirsti jų asmenines istorijas kas juos atvedė į bėgimą. Su didžiausiu malonumu kviečiu daugiau lietuvių atvykti į Kiprą ir smagiai pabėgioti."

O naujoji Trail bėgimo savaitė Kipre bus rudenį: rugsėjo 28 - spalio 05 dienomis. Daugiau info: https://www.facebook.com/events/610766919134396/

Sergej Lysionok nuotr.